Perfect Lie

Sėdžiu.

Matau stiklinę.

O dabar … įsivaizduok Tu..
Stiklinė.

Šalia neaiški pakuotė, kurioje sultys. Tu atidarai pakelį. Kartais sunkiai, o kartais labai lengvai. Tada pajauti troškulį. Įsipili ir paragauji. Tau patinka. Kažkas skanaus. Išgeri viską ir belieka vėl tuščiau stiklinė. Kartą paragavusi nori dar. Kol galiausiai pakelis lieka tuščias ir Tau tampa nebeįdomus. Troškulys išliko. O sulčių – nebėra.

Taip ir gyvenime, nėra nieko neišsenkančio. Viskas ankščiau ar vėliau pasibaigia. Graži trumpa draugystė ar tiesiog lengvas flirtas. Kartais nori dar. Bet jau nebeturi.

Tačiau būna ir sudėtingiau. Pavyzdžiui kava. Kava – geriau. Jai reikia daugiau pastangų, tačiau jos poveikis daug efektingesnis ir išlieka ilgiau. Taip nutinka, kai sutinki vieną tų ypatingų personų.

Kava ne tik skleidžia nuostabų aromatą, kuris sužadi norą paragauti, bet ir neleidžia užmigti, duoda naujų jegų ir pojūčių.

Tačiau kavai reik šito daugiau. Tai ne paprastos sultys, kurias gali atsigerti kaskart. Kavai reikia pasiruošti. Reikia užvirti vandenį. Iš šalto – padaryti karštą. Tuomet reikia turėti pupelių. Skanių ir kvepiančių. Tokių kokios patenkintų Tavo norus. Taip pat reikia cukraus, kuris pasaldintų gyvenimą.

Gavus visa tai, jau gali pasidaryti sau kavą. Dedi pastangas ir gauni puikų variantą. Bet… kavos negalima gerti iškart, nes gali nudegti. Ir labai skaudžiai. Tačiau taip pat negali palikti jos per ilgam, nes gali išgerti kažkas kitas. Gali išgerti kavą pats. Gali mėgautis tuo, džiaugtis. Bet kai ją išgeri, belieka tik tirščiai. Kurių antrą kart nebepanaudosi. Todėl turi žinoti, ar nori gerti dabar ar nori dar šiek tiek palaukti. Bet visgi, jei lauksi per ilgai, ji atauš, ir taps nebetokia gardi. O kartais nutinka jog kavą išpili pats, ar bent dalį jos. Lieka nedaug. Lieka netaspats. Bet stipriai panorėjus gali sugražinti tai kas buvo.

Todėl turi branginti tą vieną personą. Kad nieks jos neišgertų. Jokia kita, ar kitas, nes paliks Tau tik tirščius, iš kurių nebepadarysi to ką galėjai turėti.

Turi mokytis, tam, kad sugebėtum pasiruošti sau puikią kavą, ir žinoti, kada nepervėlu išgerti ir kada neperanksti. (Nudegti nieks nenori).

Turi turėti cukraus pupelių ir karšto vandens. Nes be jų – kavos niekada nebus. Bus tik vanduo, kurį gauna kiekvienas.

Turi saugoti ją, nes netyčia, padaręs vieną ar kitą klaidą, gali gauti vien tirščius arba skiestą ir netikrą kavą.

Turi pasigaminti daug kavos puodelių,kol galiausi išmoksi atskirti tobulą.

Berods pavyko.

Interpretuok, kaip nori.

Sėdžiu.
Matau stiklinę.
O dabar … įsivaizduok Tu..
Stiklinė.
Šalia neaiški pakuotė, kurioje sultys. Tu atidarai pakelį. Kartais sunkiai, o kartais labai lengvai. Tada pajauti troškulį. Įsipili ir paragauji. Tau patinka. Kažkas skanaus. Išgeri viską ir belieka vėl tuščiau stiklinė. Kartą paragavusi nori dar. Kol galiausiai pakelis lieka tuščias ir Tau tampa nebeįdomus. Troškulys išliko. O sulčių - nebėra.
Taip ir gyvenime, nėra nieko neišsenkančio. Viskas ankščiau ar vėliau pasibaigia. Graži trumpa draugystė ar tiesiog lengvas flirtas. Kartais nori dar. Bet jau nebeturi.
Tačiau būna ir sudėtingiau. Pavyzdžiui kava. Kava - geriau. Jai reikia daugiau pastangų, tačiau jos poveikis daug efektingesnis ir išlieka ilgiau. Taip nutinka, kai sutinki vieną tų ypatingų personų.
Kava ne tik skleidžia nuostabų aromatą, kuris sužadi norą paragauti, bet ir neleidžia užmigti, duoda naujų jegų ir pojūčių.
Tačiau kavai reik šito daugiau. Tai ne paprastos sultys, kurias gali atsigerti kaskart. Kavai reikia pasiruošti. Reikia užvirti vandenį. Iš šalto - padaryti karštą. Tuomet reikia turėti pupelių. Skanių ir kvepiančių. Tokių kokios patenkintų Tavo norus. Taip pat reikia cukraus, kuris pasaldintų gyvenimą.
Gavus visa tai, jau gali pasidaryti sau kavą. Dedi pastangas ir gauni puikų variantą. Bet… kavos negalima gerti iškart, nes gali nudegti. Ir labai skaudžiai. Tačiau taip pat negali palikti jos per ilgam, nes gali išgerti kažkas kitas. Gali išgerti kavą pats. Gali mėgautis tuo, džiaugtis. Bet kai ją išgeri, belieka tik tirščiai. Kurių antrą kart nebepanaudosi. Todėl turi žinoti, ar nori gerti dabar ar nori dar šiek tiek palaukti. Bet visgi, jei lauksi per ilgai, ji atauš, ir taps nebetokia gardi. O kartais nutinka jog kavą išpili pats, ar bent dalį jos. Lieka nedaug. Lieka netaspats. Bet stipriai panorėjus gali sugražinti tai kas buvo.
Todėl turi branginti tą vieną personą. Kad nieks jos neišgertų. Jokia kita, ar kitas, nes paliks Tau tik tirščius, iš kurių nebepadarysi to ką galėjai turėti.
Turi mokytis, tam, kad sugebėtum pasiruošti sau puikią kavą, ir žinoti, kada nepervėlu išgerti ir kada neperanksti. (Nudegti nieks nenori).
Turi turėti cukraus pupelių ir karšto vandens. Nes be jų - kavos niekada nebus. Bus tik vanduo, kurį gauna kiekvienas.
Turi saugoti ją, nes netyčia, padaręs vieną ar kitą klaidą, gali gauti vien tirščius arba skiestą ir netikrą kavą.
Turi pasigaminti daug kavos puodelių,kol galiausi išmoksi atskirti tobulą.

Berods pavyko.
Interpretuok, kaip nori.

…ir ateina diena, kai miršta svajonės…

Kiekviena dieną keičiamės. Kylam, krentam, skrendam. Tobulėjam.

Vieni žmonės tobulėja, kiti - stovi vietoje, treti - nežymėj slysta žemyn. Tiesiog ritasi palengva, iki kažko, kas juos sustambdys, arba privers degraduot iki galo. Tobulėjimui apibrėžimų nėra. Aukščiausios viršūnės nėra. Nėra ribų.

Aš stoviu vietoje, jau ilgai laiką tvirtai stoviu vietoje. Ne, tai netiesa, iš tiesų aš tobulėju, bet taip nesijaučiu. Jaučiuos stovinti. Ir tai jau šokia tokia pažanga. Dažniausiai aš tiesiog plaukiu pasroviui, prieš srovę manęs nesutiksi, kodėl? persilpna.

Ir štai, šiandien sugalvojau, jog reikia pagalvoti, kaip aš pasikeičiau per šį savaitgalį, ką naujo sužinojau., gal patobulėjau?   ( Visgi sekmadienio rytą darbe nėra ką veikt ).

1. Noriu dirbti ir spalį - patobulėjau - išmokau taupyt laiką, bet netaupyt savęs. (Gaila, pareiškimas dėl atleidimo jau pasirašytas ).

2. Šį savaitgalį, aplink mane buvo tokie žmonės, kurie vertė mane jaustis geriau,  nei tikri mano draugai.

3. Jaunystė- kvailystė. (”Jaunyste to nusipelniau, gyvensiu daug geriau, gyvensiu džiaugsmingiau savo meile” Saulės Kliošas - Pasivaikščiojimas.)   Penktadienio vakarą galvoja gali gimti tikrai beprotiškų minčių. Pirmiausiai į galvą šovė nuvaryt į exitą, gaila, bet jis penktadieniais nevyksta. Šovė mintis varyt į Pachą. O taip, naktinis Vilnius tikrai būtų mus pasiteikęs ( visa laimė, kad užteko proto suvogt, jog ryte į darbą. ) Pacha atidėta dar dar kitam savaitgaliui. (p.s jau laukiu ;D )

4. Žmogus, kurį atrodo pažinojai ištiesų yra NEžmogus. Bet tai jau nebemano problema.

5. Tėvams visgi aš rūpiu. Štai išsiruošusi šeštadienio vakarą po darbo pasitūsint biški truputį ;D Randu apie vidurnaktį mamos skambutį, sugalvojo mat tėveliai pargrįšt netikėtai, o dukrelė bastos kažkur ;D Na bet nebūčiau aš melagių melagė ir kad net išgėrus sugebėjau pakankamai įtikiną istoriją pakurt. 

6. Mano tėvai tikrai nenuspėjami.

7.Redbull’is  negelbsti.

8. Žmonės yra nepaprastai draugiški! ;D  Taip! Atsiradau ten kur nieko nepažinojau (na apart vieno žmogaus) ir jaučiausi lyg tūsinčiaus su senais/gerais draugais. Fainai. Taip fainai. Dieve, kaip aš to pasiilgus buvau.

9. Tikras draugas  gali kalnus dėl Tavęs  nuverst. Ir  kaip galima tokio žmogaus nemylėt?

10. Išgėrus aš - bėda sau. ;D

11. Turiu drąsos.

12. Praeitis visad susiranda. Belieka - nusigręžt.  

13. Bet tai kas vyksta, visada turi gerąją pusę.

Laukiu kas bus rytoj.

“And You will catch me if I fall. And everything will be alright. “

Tiek sužinojau. Ir beliko vienas svarbus darbas. Ištrint dvi dainas. Kelios pabaigos vienu metu.  Šiandien man - vieni juokai. ;D

Skaičiau knygą.

Negaliu įvardinti
kokia ji buvo, net negaliu papasakoti turinio, jei rimtai, skaičiau ir
negalvojau, gal neprikaustė ji manęs taip labai savo turiniu, o gal paprasčiausiai
pasamonę buvo užvaldę kiti dalykai. Atsimenu nedaug, skaitymas..  lyg..atsijungus. Bet.

Visgi sugebėjau
įsiminti vieną giliai įstrigusią frazę.

„…nes žmogus privalo rinktis“

Ir tai visiška ,
absoliuti tiesa. Visada žmogus renkasi, arba
 nebūna/nėra.

Kartais renkamės
impulsyviai, kartais tiek galvoję ir persigalvoję, jog tai ima įgrįsti ir vėl
pasirenkame impulsyviai, nes norisi to atsikratyti.

Niekada
neužsibūnu kryžkelėje. Kiek kartų to begalo troškau, kiek sykių, norėjau jog
nereikėtų rinktis.  O ištiesų arba
pasirenkam, arba nepasirenkam, o nepasirinkimas yra pasirinkimas. Bet kokiu
atveju mes pasirenkam, kad ir nepasirinkimą. Parodoksalu.

Ir apgavystės čia
neįvelsi. Bet kokiu atveju pasirinksi.

Suteikit man
optimizmo.

Einu paskaitysiu
pasaką, gal susigrąžinsiu vaikišką naivumą.

Lykke Li - Hanging High

Sarah McLachlan- Do What You Have To do

“I know I can’t be with you
I do what I have to do.
But I have the sense to recognize
That I dont know how

To let you go….. I don’t know how to let you go.”

….I’ll always have you.

       Ir viskas būtų gerai, jei tiesiog nebūtų šitų šlamštadieniu.
Rimtai. Nekenčiu sekmadienių.
Ir iškart pasakysiu šitam įraše bus tik pilna ironijos pykčio paistalų ir nieko kas teigtų geras emocijas.
Sekmadienis=šlamštadienis. Ne? Taip. Ir nesiginčykit. Man- taip.
Ir šį sykį niekuo dėtas tas nusiteikimas, jog rytoj anksti keltis ( kam darbas, kam mokykla). Tiesiog nemėgstu/nekenčiu aš tų sekmadienių. O šiandieną išvis galėčiau vertinti itin neigiamai. Kodėl? Vėl pasireikškė visi gabumai.
Išsiridenti iš lovos pavyko vos antrą valandą dienos. Taip, mane valdo tinginystė. Ačiū kavos puodeliui, kuris sugebėjo mane įkvėpti dar vienam nevykusiam darbui. Nauja skambimo mašina (kuria beabejonės aš naudotis nemoku). Na bet kam man gi laukti, kol grįš mama, jei kelis drabužius galiu išskalbti pati. Juk šiuolaikinės technologijos labai paprastos, paspaudi porą mygtukų ir viskas. Pasirodo jų nepora, ir instrukcijų knygelis nesimėto. Rezultatai-puikūs. Iš rūūūūžavų šortukų turiu lyg ir kažkokius purpuriniai - violetinius. Taip pat galima sakyti turiu naujai atrodančius džinsus (na tiesiog jų spalva kažkokia neaiški) ir dar gavau naujai papimpintą džempą. Geras ane? Tai  kad žinokit nalabai.
ir visgi išryškėjo antras mano gabumas. Aš biški nevykėlė. Nors ir klausiau orus, mačiau neitin gerai nusiteikusį dangų, vistiek pamiršau pasiilmti skėtį. Vėpla, žinau. Rezultatai-vėl gi puikūs. Labai tvarkingai žygiavau šlapia per laisvės alėja iki vero cafe. Atrodžiau įspūdingai. Ir čia man nutiko vienintelis geras dalykas per visą sekmadienį. Gavau pusantros valandžiukės gero laiko.
Lyg jau ir būčiau ramiai grįžusi namo, jei ne brolis būtų užsimanęs, jog nupirkčiau jam kento. Na ir norėjau aš pabūti gera sesė. Leidausi į kento (balto) paieškas. Rezultatai-puikūs. Sužinojau, jog kento (tik balto) Kaune rasti beveik neįmanoma. To beveik aš neatradau. Už tai brolis gavo jokių cigarečių ir pasakė labai malonų ačiū, kuris itin “pamalonino”. Aš gera sesė, patausojau brolio sveikatą. (Reikėjo pasiguos). 
Žinoma, namų darbų ruošimas paliktas sekmadieniui. Ir už ką man taip? Rezultatai-visai puikūs. Padaryta 30% o ir tie tik tekšt plekšt. Dar turėjo atsirast noras knygą paskaityt (aš taip maniau penktadienį). Atsirado? O taip. 2min. Toliau sekė minčių šuoliai į kosmosą. Perskaityta lygiai nulis knygos, nes tokio skaitymo, kai sakinį skaitai po keliolika kartų, užskaityt negalima.
Tada suvokiau, jo turiu dar vieną ryškų gabumą. Atėjus pykčiui, imti ir prirašyti paistalų, ir beabejonės atėjus dar didesniam pykčiui, o gal kvailumui, paistalus padaryti viešus. Už šitai norėčiau medalio.
Ir atrodytų, kad tai tik vieni juokai, bet prie tokio sekmadienio didelį minusą pridėjo dar mano bloga nuotaika ir migrena. Šiandien suvokiau, jog labai paprasta apgaudinėti kitus. Padedi smailą, o jie jau pamano, kad Tavo nuotaika puiki. Elementaru?  Vienintelis pliusas internetineme bendravime, kai Tau bloga nuotaika bent nedalini jos kitiems.

P.s šiandien sužinojau, jog visgi kažkas skaito mano blogą. Lyg ir viskas būtų gerai, jei neskaitytų žmonės, kurie ten paminėti  ( gavau prikaištų, jog turėti “mielojo Šūdžiaus”  pravardę - joks malonumas ). Nemano bėdos. Finger.

           Geras. Ilgai laukiau tokio ryto.  Šiandien atsikėliau pati!!! be
jokio žadintuvo, triukšmo ar šiaip kieno nors kliedesių. Aš atsikėliau
ir nebenorėjau miego!! Šiandien aš nebuvau ta suirzusi pikta
vaikščiojanti širšė (kamanė), pykstanti ant viso pasaulio, jog tenka
keltis. Ir neduok Dieve drįsta tokiais rytais prie manęs kas nors
kabintis. Su veido išraiška, kuri rėkte rėkia palikti mane ramybėje,
tik dar labiau išprovokuoju norą mane paerzinti. Hmm.. žinot, ir,
deja,  esu aš tuomet tik bejėgė butybė, sugebanti apsiginti tik
parodydama trijų pirštų kombinaciją, nes ištarti žodį reikėtų daugiau
pastangų. + 15min bandymo adapduotis, po kurių jau galiu nuspręsti apie
būsima savo nuotaiką.

Vat tokie sunkūs būna mano rytai. Miegančioji gražuolė, sugebanti
miegoti nuo ryto iki vakaro. Ir visai nesvarbu ar miegas truko dvi
valandas ar dvylika. Man rytais tiesiog sunku.

Bet.

       Šiandien nutiko tikrai keistas dalykas. Aš atsikėliau pati ir dar su
itin gera nuotaika. Ir žinot, nesuprantu, ar dėl to kalti saulės
spinduliai, pranešantys, jog taip, pagaliau atėjo pavasaris, o
gal paprasčiausiai dėl to kad šiandien šeštadienis ir  nereik į
mokyklą (hmm.. drįstu teigti, jog šito mano smegenys iš pat ryto
nesugebėtų suvogti) O gal paprasčiausiai dėl tokio smagaus ryto kalta likimo koja ;D
Ir blemba pasiilgau aš tokių lengvų rytų, kai nereikia niekur
skubėti, ir iš pat ryto galiu neskubėdama pasidaryti arbatos su citrina
(kavos nereik, aš JAU prabudau) sėsti prie velnio dėžutės  ir
visai nebijoti, jog tai praris mano brangų laiką. Taip, tam yra
savaitgaliai, bet aš net neatsimenu tokio savaitgalio, kai be jokios
sąžinės griaužaties galiu  sėdėti prie pc, ir nekaltinti savęs, jog
pramiegojau visą rytą, todėl turiu išbraukti tokius planus, kaip
papliurpti prie pc. Tam nėra laiko! Aš jį išnaudojau!..bemiegant. 
Nesąmonė.

      
Todėl paisant mano itin gerą ryto pradžią ir nuotaiką. Aš geriu jau trečią puodelį arbatos su citrina ir su itin optimistiškomis mintimis keičiu saulėtą savo rytą į dar nuostabesnę  popietę. Keičiu kvapnę kavą į arbatą su citrina.