Perfect Lie

 Tiką žiūrėjau serialą. ” Draugai”. (nykštys į viršų).  O žinot, o
man ir dabar patinka jis, labai patinka. Patinka tuo kad jame nėra
jokių moralizuojančių išvadų ir kt. nesąmonių, tai paprasčiausias
nuotaikai praskaidrint skirtas pusvalandukas (tiksliau dvidešimt
minučių, palikimę teisę reklamai). The Rembrands - I’ll Be There For
You. Nu ką pridursiu. Super. Daina atitinka serialą. Išgirstu ir va,
kyla prisiminimai, neaiškūs, bet šilti prisiminimai. “Friends” Blemba
gražu kaip jie taip sutaria, nors tai tik filmas, bet neįprastas
filmas, kuris atskleidžia svarbius draugystės aspektus, ir štai žinot,
priverčia jis mane susimąstyt.

        Jaučiuos lyg būčiau bloga draugė (kam tas lyg). Aš visada
mėgstu, kad kai žmogus pasako teiginį jį argumentuoja. Ir būtų
neteisybė, jog reikalaučiau to tik iš kitų žmonių. Taigi ieškau
teiginių, kuom gi aš gera draugė. Va čia ir problema, neturiu/nerandu
nei vieno argumento, kuris patvirtintų, jog aš gera draugė. Nei vieno!
Fucking. Bet. Beabejo randu krūva argumentų, jos aš blogą draugė
(likimo ironija).like always ;D Aš nemoku. Nemoku nei paguost, nei
pralinksmint, nei itin džiaugtis drauges laime. Ne. Aš ne ant tiek
sukirmijusi, jog draugės laimė kistų į pavydą. Taip. Aš džiaugiuos, kai
draugė laiminga, tik gaila, nemoku aš to parodyt, aš nebent galiu tai
suvaidint ;D Na bet pripažinkim, visi mes esam egoistai, ir štai kartai
išties pajaučiu kažkokį pavydą, kai draugė taip labai laiminga, jog
tampi nebereikalingas. Pasirodo visgi kažkoks sukirmijimo laipsnis, na
galbūt tai netgi įgimta.

 O kas nutinka, kai blogai man? Kas kenčia? Draugė. Nes ji būna
šalia, ji išklauso, ir ne duok Dieve ima man pamokslauti, priekaištauti
ar prieštarauti, tai kaip Jūs matot? Kas kalčiausias lieka tokioje
sutuacijoje? Beabejo Ji. Galiausiai baigiasi dideliais pykčiais, kurie
tikrai nepaguodžia. Vadinasi trumputė išvada, aš net nesugebu priimti
kitų pagalbos, nors rėkte rėkiu, jog man jos reikia. Itin gera savybė.
Nagi, bet nebūčiau aš tokia savikritiška. O dar viena situacija. Kas gi
būna, kai liūdi draugė? Na taip, atsiranda, kažkoks lyg pareigos
jausmas, lyg susidomėjimas kas gi nutiko, atsiranda noras padėti. Bet
ar aš galiu kažkuo padėti? Juk aš nestebukladarė, neturiu burtų
lazdelės, ar stebuklingo recepto, kuris bent sekundėlei numalšintų
skausmą. Taip, vieną aš galiu išklausyti. Bet. Ir vėl iškyla tas
prakeiktas bet. Galiausiai beklausant mane pradeda imti siutas! Aš
negaliu klausyti, kaip ji raudoja, sielvartauja, bet nieko nedaro,
tiesiog pasiduota liūdesiui, ima plaukti pasroviui. O žinot, norint
pabūti gera drauge reikia patylėti tokiais atvejais, galiausiai ir aš
pasiduodu, perimu jos liūdesį, kuris išdalies jau būna virtęs pykčiu,
po kurio man norisi sprogti! Ir kas gi belieka, lyg koks pašalinis
paprasčiai pasakau, jog laikas daro stebuklus. Ir gone. Lik Tu miela
drauge su savo bėdom ir nekaišiok man jų į jų mano ratus, užtenka ir
savų. Na tai argi taip turi elgtis tikra( gera) draugė. Pasakyti frazę,
jog laikas nelaukia. Pff.. juk tai žino kiekvienas, bet ar nors vienas
sugeba pritaikyti tada, kai jam skauda? Išvada: O taip, aš puiki
draugė: kai man blogai, kalta draugė, kai jai blogai, vėlgi ji kalta.
Gyvenimo teisėja ;D Ištiesų jau gal perdaug to sarkastiškumo ir
ironijos. Aš žinau. Aš kartai esu reikalinga. Tada kai džiaugiasi
draugė. Vienam džiaugtis truputį liūdna. Juk išlošus milijoną ar
suradus nepaprastą žmogų norisi tai išrėkti visam pasauliui. Na ir kaip
gerai, kai džiaugiesi, atsiranda žmogus, kuris padeda Tau džiaugtis.
Džiaugmas padidėja. Vadinasi, nors ir vienoj situacijoj aš sugebu būti
drauge, kad ir vien savo buvimu šalia.

Juk draugai taip elgiasi, ar ne?

Gamta išdaigininkė. Per Kalėdas džiugiai rodo mum špygą, kai mes trokštame sniego. O štai per Velykas, kai mes nifigą  jo netrokštame, o laukiame saulėtojo pavasario pateikia mums išdaigą.  Negražu taip.

Na, bet nepaisant to kas negražu norėčiau pasakyti, kad Velykos man
patiko. Na tai bent buvo panašu kažkas į Velykas. Aš ridenau
kiaušinius!! Bent taip išpirkau kaltę, nes nei vieno nenudažiau ir nei
vieno nesuvalgiau. O tai juk simbolika.  Ir kodėl gi aš pamyniau
simbolika? Hmm… galbūt todėl, kad kai mama dažė kiaušinius, man nieks
nesukėlė “šventinės nuotaikos”. Kuo toliau, tuo labiau tos visos
šventės praranda prasmę. Štai Velykomis džiaugiasi arba mažamečiai
vaikai, kurie džiugiai  margina kiaušinius (nors vis labiau juos
pakeičia tie skanieji šokoladiniai) ir beabejo seneliai, kuriems su
senatve sugrįžo tikėjimas Dievu ir Kristaus prisikėlimu (Velykų kilmė
visgi) . Na o aš štai “paprastieji žmonės”  pasidžiaugia tik tuo, kad
tai kelios laisvos dienos ir puota skrandžiui. Na o aš kadangi
jaučiuosi, lyg už ribos, nesijaučiu priskiriama nei mažamečiams, nei
senukams, nei “paprastiesiems dirbantiems žmonėms” nelabai randau kuo
džiaugtis tom Velykom. O bet tačiau jom atėjus aš  pasidžiaugiau. Visgi
kažkam pavyko sukelti man “šventinę nuotaiką”.

Pasigedau tik gero oro, ir taip ankščiau laukto verbų sekmadienio.
Kodėl? Nes tai man priemena nerūpestingas vaikystės dienas, cukrinius
saldainius, kuriuos parduoda prie bažnyčios, kelią, kuriuo jau nejau
keletą metų,  saulę, gražų orą  ir gražiausias džiovintų augalų verbas.

Noriu pasavario. Noriu saulės.

Nuveškit miškan. Noriu žibučių!